Visa čia pateikta informacija yra mano asmeninės patirtys, mintys ir įžvalgos, kylančios iš mano dvasinės kelionės. Tai nėra medicininės, teisinės ar profesionalios konsultacijos. Pateikti faktai ar įžvalgos negali būti laikomi gydymo metodu, įrodymu ar rekomendacija. Visa dalinamasi informacija yra tik mano subjektyvus požiūris, perteiktas savais žodžiais.
Kai buvau „blogas” kaip elgiausi su artimiausiais?
Kartais pagaunu save, kad net kasdienybė mane erzina. Atrodo, paprasčiausi darbai – indų plovimas, tvarkymasis, nuolatiniai pasikartojantys reikalai – pradeda slėgti taip, lyg jie būtų ne smulkmenos, o didžiulė našta. Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo niekuo ypatinga, bet viduje kyla nerimas, tarsi kažkas užspaustų krūtinę.
Tokiais momentais pyktis įsiplieskia netikėtai. Staiga imu kalbėti pakeltu tonu, rėkti ar bent jau piktai atsakyti. Kartais atrodo, kad pyktis pasirodo greičiau negu spėju pagalvoti – lyg automatinė reakcija. Ir tik vėliau, nusiraminęs, suprantu, kad išsiliejau ne tiek ant pačios situacijos, kiek iš savo nuovargio ar susikaupusios įtampos.
Dažniausiai po to ateina kaltės jausmas. Suprantu, kad ne pati rutina kalta, o tai, jog manyje kaupiasi nepastebėta įtampa. Lyg būčiau per daug ilgai nešiojęs kuprinę, kuri atrodė lengva, bet laikui bėgant tapo tokia sunki, jog užtenka menkiausio sujudėjimo – ir ji ima veržti pečius.
Vidinis pyktis veržiasi lauk
Kai buvau „blogas”, kaip bendravau su aplinkiniais ?
Buvo laikotarpis, kai jaučiausi tarsi apsėstas. Atrodė, kad manyje gyvena kažkas svetimo – lyg velnias ar demonas, kuris stumia mane į tamsiąsias mintis. Aplinkiniame pasaulyje pradėjau matyti tik kraštutinumus: žmones skirstydavau į „gerus“ ir „blogus“. Nebeliko paprastumo, niuansų ar žmogiško trapumo – tik juoda ir balta.
Tuo metu atrodė, kad gebu bendrauti mintimis, per save perleisdavau milžinišką informacijos srautą. Bet kuo daugiau to buvo, tuo labiau painiojausi. Atrodė, kad pasinėriau į labirintą, iš kurio nėra išėjimo – nuolat analizavau, vertinau, skirsčiau, bet nepastebėjau pačios esmės.
Svarbiausia klaida buvo tai, jog pradėjau nuvertinti kitus. Mačiau juos tik per savo prizmę – vieni tapo visiškai geri, kiti absoliučiai blogi. Taip praradau jautrumą, gebėjimą suvokti, kad kiekvienas žmogus yra visoks, sudėtingas, turintis ir šviesių, ir tamsių pusių.
Tik vėliau supratau, kad pasaulis nėra tik blogas. Jame slypi pusiausvyra, harmonija. Nei gėris, nei blogis neegzistuoja atskirai – jie nuolat persipina, formuoja žmogaus prigimtį ir gyvenimo eigą. Tą akimirką, kai pripažinau šią pusiausvyrą, tarsi atsivėrė langas į tikresnį pasaulio suvokimą – tokį, kuriame nebėra prievartos viską matyti kaip kraštutinumą.
Nepasitikėjimas visais
Kaip Save pakeisti?
- Pripažinti, kad reikia psichologo ar psichoterapeuto pagalbos
- Nebijoti kalbėti ir pasakyti tai tiesiai šviesiai.
- Suprasti, kad niekas niekada neteisia, o visi tik padeda.
- Sustoti ir įkvėpti, būti čia ir dabar, galvoti apie save ir apie savo gerovę.
- Paskambinti nurodytoms linijoms ir pasikalbėti anonimiškai.
- Nori išsiverkti – gali susitikti su savanoriais ir išsiverkti.
- Aš visda tavęs galiu išklausyti klausau@balansas.eu
- Tave gali išklausyti visi, tik ištark pagalbos žodį.
- Savaitė poilsio psichikos ligų skyriuje atvers gyvenime naują pradžią – tai nėra gėda.
- Didžiuokis, kad pasakei savo ydas ir skausmą
Pagalbos centrai Lietuvoje
Skambink bendruoju SKPC pagalbos telefono numeriu
+370 700 55516